Tiesai atiduok tai, ką turi iš tiesos, ir nieko nepražudysi, ir sužydės visa, kas tavyje buvo nuvytę, ir bus išgydyti visi tavo negalavimai, ir bus sustiprinta visa, kas tavyje yra silpna, bus atnaujinta ir pritvirtinta prie tavęs ir nepaliks tavęs, kur beeitų, bet stovės su tavimi ir išliks prie tvirto ir visada pasiliekančio Dievo.“

Aurelijus Augustinas

Fil.1,9-10

Nuostabus projektas tęsiasi. Moderatorių mokymai prasideda jau po savaitės.  Gero šeimos vėjo visiems!

Gal pabandome?

http://vkud.lt/index.php?index=3

Panašiais, kaip ir mūsų knyga „Motinystės paslaptys“… Ateina laikas, kai atrodo, kad tiesiog susprogsi nepasidalinęs…. O kiekvienam pasidalinimui reikalinga erdvė ir laikas.

Tokia seimoms.lt istorija trumpai. O tiems, kam patinka smulkmenos ir asmeniškumai, parašysiu plačiau:).

Kai mums gimė antras vaikelis, jau turėjau šiek tiek motiniškos patirties, tačiau žinių troškimas apie vaikų auginimą lėmė įvairią savanorišką veiklą šioje srityje: Mamų klubo kūrimą Pilaitėje ir kituose mikrorajuonuose Vilniuje, renginius šeimoms, vietinėje bendruomenėje ir pan.

Veiklai augant ir plečiantis sukaupėme labai daug motiniškos patirties:  vaikų auginime ir auklėjime, šeimos finansų srityje, rankdarbių, vaikų gimtadienių, šeimos švenčių, sutuoktinių tarpusavio santykių, emocijų valdymo ir pan.

Pradėjome kurti naujus Mamų klubus, kad pasidalintume su naujomis mamytėmis savo patirtimi ir žiniomis, tačiau visuomet atsirasdavo tokių, kurios siuntė laiškus el. paštu ir prašė pagalbos. Dėl tokių mamų išgyvendavau labiausiai. Supratau, kad negaliu tarnauti vienoms, aplenkdama kitas.

Ieškojau išeičių kur surašyti savo patirtį ir palikti naujoms mamoms. Pirmiausia  gimė knyga, kur sudėjome visą savo motinystės džiaugsmą ir ašaras.

Tuomet reikėjo erdvės kasdieninėms detalėms.

Kartą atsivertusi Šv.Raštą perskaičiau skyrių Ezechielio pranašystėje ir, kaip visuomet, tai buvo paskutinis lašas, paskatinęs apsispręsti. Tai buvo žodžiai skirti ganytojams, kurie atsakingi už mažesnę ar didesnę grupę žmonių, kurie ragino pasilikti šalia silpnųjų: „Silpnųjų nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų nesutvarstėte, paklydusių ir dingusių neieškojote…“

Ir dar: „Kai ganotės ganykloje, kodėl sumindote, ko nesuėdate? Kai geriate tyrą vandenį, kodėl likusį sudrumsčiate kojomis? Mano avys turi maitintis tuo, kad jūsų sumindžiota ir gerti, kas sudrumsta“. Ez. 34; 18-19.

Taip ir pradėjau rašyti, rinkti medžiagą. Džiaugiuosi, kad šalia yra draugės, kurios, suprasdamos seimoms.lt idėją, prisijungė ir prisideda savo rašiniais.

Aišku, pradėti visuomet yra lengviau negu tęsti. Taip ir mums: tenka ieškoti laisvo laiko darbui tinklalapyje, tenka kažko atsisakyti, kad galėtume duoti kitiems, drauge kurti gražų ir tikrą Lietuvos šeimos paveikslą.

Juk šiandien daug kas nebežino „Kas yra šeima? Kaip ją sukurti?“

Šios mintys palaiko mūsų vidinės motyvacijos rusenimą, mūsų darbą ir kovas dėl tikrojo šeimos grožio, kurį gali sukurti kiekvieną šeima.

Dvasingumas – kelias į laimę

Šiandien norėčiau kalbėti apie laimę. Kodėl? Juk kiekvienas to trokštame ir vienaip ar kitaip ir veržiamės link šio troškimo visą gyvenimą…

Tačiau kas atsakys – kas yra  laimė ir kaip ją pasiekti?

Vieni ieškome laimės saviraiškoje, antri – profesinėje veikloje ar karjeroje, treti – bendravime su žmonėmis ar intymiuose santykiuose. Mes net neįsisąmoniname, jog veržiamės link giliausio mūsų troškimo – būti laimingais ir darome tai kasdien.

Pasvarstykime kiek metų mes iššvaistėme laimingo gyvenimo paieškoms. Tačiau nepailsdami siekiame savo tikslų toliau. Viena vertus tai yra žavu, antra vertus kiek metų dar užtruks ieškojimas? Ir ar mes surasime tai, ko ieškome? Ar mes įsitikinę, kad tai, ko siekiame tikrai padarys mus laimingais?

Laimės kelias, – tai kelias, apie kurį mokslas nedaug teturi ką pasakyti. Laimės kelias – tai dvasingumo kelias, kuris sukuria mumyse tikrą meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą. O tokiems dalykams juk nėra įstatymo.“ (Gal 5,22 NT).

• Iš dalies galėčiau teigti, jog laisvė nuo įstatymo yra kelias į laimę. Ir jis nėra susijęs su pinigais, karjera ar seksualiniais troškimais. Tai net ne religija ir keisti ritualai.

• Dvasingumas – tai tarsi vidinė substancija, kuri atgyja ir skleidžiasi mumyse, kai nusprendžiame atiduoti savo gyvenimą Dievui.

• Laimė yra tai, kas gyvena tavyje ir kitomis akimis žiūri į pasaulį.

Meilė žmonėms atgyja, net gi tuomet, kai aiškiai suvokiu jų savanaudiškumą ir egoizmą. Džiaugsmas aplanko dėl kito sėkmės, kai man pačiai ne taip gerai viskas sekasi. Jaučiuosi teisi ir šventa, bet nesmerkiu kitų, nes vis dar pamenu, jog taip neseniai nuodėmių našta smarkiai slėgdavo ir mano pečius.

Ši vidinė darna, vidinė harmonija iš žmogaus širdies ir persiduoda į visas gyvenimo sritis, pripildydama jas laimės jausmo. Tuomet, ką bedarytum, viskas atrodo prasminga, gyvenimo įvykiuose atrandi prasmę ir Dievo malonė lydi kasdieninius žingsnius.

Dvasingas žmogus visuomet bus laimingas. Jis gyvenimą atranda SAVYJE ir perduoda jį kitiems. Štai ką aš vadinu tiesiausiu keliu į laimę.

(čia mano trumpas konspektėlis iš pasisakymo „laimės“ tema. O ar sutinkate su jomis – galite parašyti komentaruose:))

Juk moteris gimdo tik keletą kartų gyvenime.

Kūdikių sutiktuvės – puiki proga palepinti būsimą mamytę ir išlydėti ją į naują gyvenimo etapą.

Kad ir koks buvo gyvenimas: sunkus ar lengvas, liūdnas ar linksmas,  – gimus vaikeliui, jis jau niekuomet nebebus toks pat. 

O ir mums juk ne pro šalį dar kartą susitikti, atnaujinti draugystės ryšius bei pasiguosti bendru tikėjimu.

Nuotraukoje – svarbus mūsų grupės žmogus, – Sonata Aleksandravičienė, besilaukianti vaikelio išlydėtuvių vakarą. Tiesa, šį rytą jį pagimdė ketvirtą SŪNŲ:)

Tą vakarą praleidome visai ne pagal Kūdikio sutiktuvių  šventimo „taisykles“.

Mat Sonata neseniai palaidojo tėtį, todėl besidalindamos gimdymo ir vaikų auginimo džiaugsmais bei rūpsečiais ramiai pasėdėjome  prie puodelio arbatos. Vėliau susijungėme maldoje ir atidavėm savo naštas į maloningojo Viešpaties rankas.

Jei tikrai įdomu kas per šventė tas „Baby shower“is“, daugiau apie Kūdikių sutiktuves skaitykite mūsų svetainėje :

http://www.seimoms.lt/view.php?page=s7&rpid=9&srpid=257&kalba=LT

Linkime daug kūrybingų vakarų su nėštukėmis!

Ruošdamasis Velykų pamokslui, nutariau apsilankyti netoliese esančioje krautuvėlėje. Norėjau išsiaiškinti, kaip žmonės švenčia Velykas.

Nedidelėje krautuvėlėje buvo „Velykoms“ skirtas skyrius. Ten pamačiau pakankamai daug atvirukų, tačiau didžioji jų dalis buvo visiškai pasaulietiški: buvo keletas „Per Velykas mąstau apie tave“ serijos atvirukų, kituose buvo nupiešti pūkuoti meškiukai, triušiukai ar marginti kiaušiniai, užrašyti beprasmiai palinkėjimai. Daug atvirukų buvo su pavasario motyvais – Velykos buvo siejamos su pavasario atėjimu ir džiugia baisios žiemos palikimo užnugaryje mintimi. Buvo ir trys ar keturi atvirukai, kuriuos būtų galima pavadinti „religiniais“ atvirukais. Pavyzdžiui, viename jų buvo nupiešta graži bažnyčia, kitame buvo užrašyta „Velykų malda“, ant kitų buvo užrašyti vienas ar du religiniai žodžiai. Nebuvo nė vieno atviruko, kur būtų pavaizduotas kryžius, tuščias kapas ar užrašytas Viešpaties Jėzaus vardas.

Jei daugelio parduotuvių atvirukų stendai yra panašūs į tą, kurį mačiau, tada turime pripažinti, jog prekybininkai Kristaus prisikėlimo nelaiko labai reikšmingu įvykiu. Velykų triušeliai ir kiaušiniai lengvai „įveikė“ Kristų, Golgotos kryžių ir tuščią kapą.

Bažnyčios taip pat dažnai pro pirštus žiūri ar iškreipia Velykų prasmę. Velykų Sekmadienis dažniau yra „išėjimo“ iš namų ritualas, pavasario pradžios šventė, nei mūsų Viešpaties prisikėlimo šventimas. Kartą metuose bažnyčios lankytojai pasirodo bažnyčioje, kad „šokiruotų“ pamokslininką ir suteiktų jam progą paleisti į juos kasmetinį „šūvį“.

Paprastai daugelis evangelikų pamokslininkų Velykų rytui paruošia apologetinį pamokslą, siekdami parodyti, jog Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra įrodytas istorinis faktas, – ir taip iš tiesų yra. Tačiau esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių, kurie ateina į Velykų Sekmadienio tarnavimus, priima Kristaus prisikėlimą kaip faktą, nors gal ir nesupranta šio įvykio reikšmės jų asmeniniam gyvenimui. Jiems ir skiriu šią žinią. Pasistengsiu parodyti Kristaus prisikėlimo reikšmę, sutelkdamas dėmesį į prisikėlimo unikalumą, būtinumą ir mūsų reakciją.

Kristaus prisikėlimo unikalumas

Mūsų Viešpaties prisikėlimo reikšmė visų pirma yra matoma, suvokiant Jo prisikėlimo iš mirusiųjų unikalumą. Štai keli unikalūs Viešpaties prisikėlimo aspektai.

1. Viešpaties prisikėlimas buvo unikalus dėl Jo dieviškumo. Prisikėlimo svarba yra susipynusi su Asmens, kuris buvo prikeltas, svarba. Tai buvo ne šiaip mirtingasis, kuris Velykų rytą prisikėlė iš mirusiųjų, tai buvo Dievo Sūnus. Per visą savo gyvenimą Jėzus tvirtino esąs Dievo Sūnus, todėl religingi vadovai stengėsi Jį nužudyti (Jn 8, 31-59). Mūsų Viešpačiui mirštant, netoliese stovintis kareivis tarė: Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15, 39). Todėl, prisikėlimas buvo aiškus įrodymas, jog Viešpats Jėzus buvo Dievo Sūnus, kaip Jis ir skelbė (Rom 1, 3-4).

Kalbėdamas apie Kristaus prisikėlimą, Petras sakė, jog jei Viešpats Jėzus iš tiesų yra Dievas, neįmanoma, kad Jis mirtų ir supūtų kape (Apd 2, 24-32). Būtų reikšminga, jei iš mirusiųjų būtų prikeltas bet kas, bet kaip tai reikšminga, kai buvo prikeltas Dievo Sūnus?! Todėl negalima į mūsų Viešpaties prisikėlimą žiūrėti nerimtai.

2. Mūsų Viešpaties prisikėlimas buvo unikalus dėl mirties, kuri įvyko ir sąlygojo Jo prisikėlimą. Kristaus mirtis – tai mirtis To, kuris buvo be nuodėmės, už tuos, kurie buvo nuodėmingi. Bėgant metams atsirado žmonių, kurie stengėsi parodyti, jog Kristaus mirtis buvo mažiau kilni, nei ji yra iš tiesų. Kai kurie manė, jog Viešpats mirė dėl kvailų kaprizų, ir aiškino, kad Jis juokingai elgėsi, pareikšdamas esąs Dievas ir atkakliai įžeidinėdamas religinius vadovus, viešai juos užsipuldamas ir išjuokdamas. Kai kurie sakė: „Nenuostabu, jog Jis mirė, kadangi šis žmogus nepripažino savo paties žmogiškumo ar nesugebėjo diplomatiškai sutarti su to laiko valdžios struktūromis“.

Daugelis žmonių nedrįsta nueiti taip toli, bet žiūri į Kristaus mirtį kaip į didelę tragediją. Tačiau tai nebuvo mūsų Viešpaties kvailystė, „permainingo likimo ranka“ ar „kelių piktų žmonių sąmokslas“, dėl kurio anksčiau laiko mirė Jėzus, nespėjęs žemėje įtvirtinti tobulos savo karalystės.

Kristaus mirtis buvo unikali, nes tai, kad Kristus mirtų kaip aukojamas nekaltas avinėlis, kaip pakaitalas už žmonių nuodėmes, buvo amžino Dievo plano dalis. Senojo Testamento metu aukojamos aukos kalbėjo apie Jį – Tą, kuris ateis kaip Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę! (Jn 1, 29; 1 Kor 5, 7). Nuo pat amžinybės pradžios Kristus buvo paskirtas kaip tobula auka, be kliaudos ir dėmės, kurio mirtis galėjo atpirkti kitų nuodėmes (Iz 53; Hbr 9, 11-14; 1 Pt 1, 18-20; 2, 21-25).

3. Mūsų Viešpaties prisikėlimas buvo unikalus, precedento neturintis įvykis. Niekas anksčiau nebuvo išplėštas iš ledinių mirties nagų, prikeltas iš kapo ir visiškai pakeistas. Mūsų Viešpaties prisikėlimas buvo pirmas autentiškas prisikėlimas žmonijos istorijoje. Jo prisikėlimas yra lyg „pirmieji vaisiai“, o vėliau bus prikelti visi, priklausantys Kristui Jo atėjimo metu (1 Kor 15, 23).

Mūsų Viešpaties prisikėlimas buvo būtinas

Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra reikšmingas dėl savo būtinybės.

1. Kristaus prisikėlimas buvo būtinas, kad patvirtintų tai, ką Jėzus Kristus apie save skelbė. Mūsų Viešpats aiškiai sakė, kad Jis yra Dievo Sūnus, todėl religiniai vadovai susimokė Jį nužudyti (Jn 19, 7). Prisikėlimas buvo Dievo įrodymas, jog Viešpats Jėzus buvo Tas, kuo Jis sakėsi esąs, – Dievo Sūnus: Šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį (Rom 1, 4).

2. Tai buvo būtina, kad būtų įrodyta, jog Jėzus Kristus atliko tai, ką buvo pažadėjęs. Tam, kad būtume išgelbėti, vien tik Viešpaties mirties nepakanka. Reikia, kad mes susitapatintume su Juo ir Jo mirtyje, ir prisikėlime. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti (Rom 5, 9-10).

1 laiško Korintiečiams 15 skyriuje – nuostabiame prisikėlimo skyriuje – Paulius įrodinėja, jog be Kristaus prisikėlimo mes neturėtume vilties: Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas <…> Nes jei mirusieji neprisikelia, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse (1 Kor 15, 13-14. 16-17).

Per Sekmines Petras sakė, jog prikeldamas Kristų Dievas apgynė savo Sūnų, savo žinią ir savo darbą: Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje <…> Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite <…> Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (Apd 2, 23-24. 32-33. 36).

3. Prisikėlimas buvo būtinas, kad išsipildytų Biblijos pranašystė. Apaštalų darbų 2-ame skyriuje Petras cituoja 16 psalmės 3 eilutėje užrašytus Dovydo žodžius: Nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo (Apd 2, 27. 13, 33).

Remdamasis šia psalme, Petras įrodinėjo, kad Dovydas kalbėjo ne apie save, bet apie savo Sūnų, Mesiją, kurį Dievas prikels iš mirusiųjų. Apaštalai suprato, kad Senojo Testamento Raštai pranašavo Kristaus prisikėlimą.

4. Kristaus prisikėlimas buvo ir loginė būtinybė. Dievas Jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties skausmų, nes buvo neįmanoma, kad Jis liktų jos galioje (Apd 2, 24). Petras įrodinėjo, jog neįmanoma, kad Dievas pasiliktų kape ir supūtų, kaip tai vyksta su žmonėmis. Būdamas Dievas Kristus negalėjo likti tame kape miręs.

5. Kristaus prisikėlimas yra gyvybiškai svarbus, nes tai – būtina gelbstinčio tikėjimo dalis. Senajame ir Naujajame Testamentuose gelbstinčiu tikėjimu vadinamas tikėjimas Dievu, kuris prikelia žmones iš mirusių. Atidžiau pastudijavę laiško Hebrajams 11 skyrių, pamatytume, kad Senojo Testamento šventieji tikėjo prisikėlimu.

Prisiminkime Abraomą. Tai, kad Abraomas, siekdamas išgelbėti savo kailį (Pr 12, 11-13), norėjo paaukoti savo žmonos tyrumą, rodo, kad pradžioje Abraomas neturėjo tokio tikėjimo. Abraomas taip išsigando mirties, jog gelbėdamas save, norėjo paaukoti savo žmonos tyrumą.

Tačiau Dievas tęsė savo darbą Abraomo širdyje ir joje gimė tikėjimas prisikėlimu. Kai Dievas pažadėjo Abromui ir Sarajai sūnų jų senatvėje, Abraomas patikėjo Dievu. Štai ką apie Abraomo tikėjimą rašo Paulius: Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti. Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu (Rom 4, 19-22).

Žinome, kad Abraomo tikėjimas buvo išbandytas. Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį buvo pasakyta: ‘Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys‘. Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių (Hbr 11, 17-19).

Taigi, Senojo Testamento šventieji tikėjimo prisikėlimu. Toks turi būti ir Naujojo Testamento tikinčiųjų tikėjimas. Jėzus sakė: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki? (Jn 11, 25-26).

Apaštalas Paulius rašė: Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas (Rom 10, 9). Tikėti Kristaus prisikėlimu yra būtina, nes tai yra gyvybiškai svarbi tikėjimo, kuris veda į išgelbėjimą, dalis.

Koks turi būti mūsų atsakas į Kristaus prisikėlimą?

Turbūt iki šios vietos pasakiau mažai ką nauja. Tikiuosi taip ir yra. Tačiau vien tik tikėjimas mūsų Viešpaties prisikėlimu nebūtinai išgelbsti žmogų.

Prisimenu evangelisto Mato žodžius apie mūsų Viešpaties prisikėlimą. Jis sako, jog kareiviai, saugoję kapą, kuriame buvo palaidotas Viešpats, išsigando: Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai ėmė drebėti ir sustingo lyg negyvi (Mt 28, 2-4).

Nėra pagrindo manyti, jog šie žmonės įtikėjo Kristų. Priešingai, jie tapo sąmokslo, siekiant nuslėpti prisikėlimą, dalyviais: Tie susitiko su vyresniaisiais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: ‘Sakykite, kad, jums bemiegant, Jo mokiniai atėję naktį Jį pavogė‘. <…> Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Šis žodis yra pasklidęs tarp žydų iki šios dienos (Mt 28, 12-13. 15).

Kristaus prisikėlimas nėra tik faktas, kuriuo galima tikėti ar jį atmesti. Tai – amžino gyvenimo ar amžinos mirties klausimas. Mūsų atsakas į šį faktą nulems amžiną mūsų likimą. Viešpaties prisikėlimas buvo nepaprastai reikšmingas, takoskyrą žymintis istorinis įvykis Naujajame Testamente, atnešęs reikšmingų, tačiau retai apmąstomų pokyčių. Noriu pabrėžti du mūsų Viešpaties prisikėlimo padarinius.

Per Kalėdas mes mąstome apie didžiulį pasikeitimą, kuris įvyko, kai mūsų Viešpats atėjo į žemę, gimė Betliejuje ir buvo paguldytas ėdžiose. Tačiau retai mąstome apie pasikeitimus, įvykusius mūsų Viešpačiui prisikėlus ir įžengus į Dangų. Mintyse mes atskiriame Senojo Testamento ir Kristaus laikus, ir tai yra teisinga. Tačiau Viešpaties prisikėlimo ir žengimo į Dangų metu įvyko tam tikri pokyčiai. Nors jie retai pastebimi, bet yra labai reikšmingi.

Visų pirma, Jam prisikėlus ir pakilus į Dangų, pasikeitė Jo veidas, Jo išvaizda. Kai Viešpats atėjo žmogaus kūne, Jis buvo palikęs savo išorinę didybę ir šlovę, kad žmonės nebūtų suvilioti Jo išorės. Jo dalia buvo kentėjimai ir žmonių atmetimas. Iš tiesų, pagal išorę niekas negalėjo nuspręsti, jog Jis buvo Dievo Sūnus: Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme (Iz 53, 1-3).

Tą patį pažeminimą, kurį išpranašavo Izaijas, aprašė ir Paulius, tik jau kaip Viešpaties Jėzaus gyvenimą: Esybe būdamas Dievas, [Jis] nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6-8).

Tačiau kai Viešpats prisikėlė, šis kūno pažeminimas buvo atidėtas į šalį. Evangelijos pasakojimai pabrėžia, kaip pasikeitė Viešpats Jam prisikėlus: Jėzus galėjo pasirodyti ir pranykti kada panorėjęs (Lk 24, 31), galėjo įeiti į kambarį, kurio durys buvo užrakintos (Jn 20, 26).

Po Jo užžengimo į Dangų, Tėvas Jį labai išaukštino (Fil 2, 9-11). Todėl mes klystame, galvodami kad mūsų Viešpats dabar yra toks pat, kaip ir tada, kai vaikščiojo žemėje. Jonas, su kuriuo Viešpats tikriausiai turėjo pačius artimiausius santykius, Apreiškimo knygoje rašo apie Jį visai kitaip nei evangelijoje: Išvydau septynis aukso žibintuvus, o jų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga mantija ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna, Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas. Dešinėje rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o Jo veidas buvo tarytum saulė, spindinti visu skaistumu. Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs ir štai esu gyvas per amžius. Amen. Aš turiu mirties ir pragaro raktus“ (Apr 1, 13-18). Tas, prie kurio Jonas buvo pratęs prisiglausti (Jn 21, 20), dabar yra Tas, prieš kurį Jonas krenta ant žemės.

Antra, prisikėlęs Viešpats kitaip reaguoja į nusidėjėlius. Mes visi (nusidėjėliai) atrandame didelę paguodą Viešpaties žodžiuose, pasakytuose moteriai, kuri buvo sugauta svetimaujant: Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nenusidėk (Jn 8, 11). Šios moters kaltintojai buvo teisūs, sakydami, kad Įstatymas smerkia žmones, kaltus dėl svetimavimo. Kalti buvo ir visi kiti žmonės, todėl jie negalėjo moters užmėtyti akmenis. Tai padaryti galėjo vienintelis Jėzus, ir Įstatymas reikalavo, kad Jis tai padarytų. Bet kodėl Viešpats nepasmerkė tos moters? Atsakymas iš tiesų yra visiškai paprastas: Jėzus nepasmer-kė tos moters, nes Jis pats atėjo prisiimti įstatymo pasmerkimą. Nors Viešpats galėjo tai padaryti, bet pirmojo Jėzaus atėjimo tikslas nebuvo nuteisti: Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki,  nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16-17; 8, 15; 12, 47).

Kai kurie žmonės klaidingai ieško paguodos šiuose maloninguose Viešpaties žodžiuose, kuriuos Jis ištarė svetimavusiai moteriai (Jn 8). Jie klaidingai įsivaizduoja teismą ir mano, kad prisikėlęs Jėzus ir į jų nuodėmes reaguos panašiai. Tačiau tai yra klaida, nes po Viešpaties prisikėlimo iš mirusių viskas pasikeitė, ir su tais netikinčiaisiais, kurie bus prikelti iš savo kapų, viskas bus kitaip.

Viešpaties prisikėlimas visiems, tiek išgelbėtiems, tiek neišgelbėtiems, žmonėms užtikrina prisikėlimą iš mirusių, bet neužtikrina, jog visi gaus tuos pačius palaiminimus: Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni – amžinam gyvenimui, kiti – amžinai paniekai ir gėdai (Dan 12, 2). Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi, esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui“ (Jn 5, 28-29). Jūra atidavė savo mirusiuosius, o mirtis ir pragaras atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. <…> Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą (Apr 20, 13. 15; 21, 6-8; 22, 13-15; Apd 5, 31).

Antrojo atėjimo metu Viešpats teis visus, kurie atmetė Jį ir siekė įgyti teisumą Dievo akivaizdoje savo gerais darbais, o ne tikėdami Jo mirtimi ir prisikėlimu. Viešpats pasmerkė ne atgailaujančius nusidėjėlius, prašiusius Viešpaties pasigailėti, bet tuos, kurie išdidžiai pasitikėjo savo pačių religiniu teisumu (Jn 8, 6-9; Mt 23; Lk 18, 9-14).

Viešpaties prisikėlimas reiškia, jog kartą ir visiems laikams buvo sumokėta auka už nusidėjėlius, ir kad ši auka buvo priimta. Ir atmesti Viešpatį Jėzų kaip Gelbėtoją reiškia laukti Jo kaip Teisėjo. Visų netikinčiųjų širdims Viešpaties prisikėlimas iš mirusių turėtų atnešti ne paguodą, bet didelę baimę.

Išvados

Kas sulaiko žmones, nuoširdžiai tikinčius Jo prisikėlimu, nuo išgelbėjimo, kurį Jo mirtis ir prisikėlimas pažadėjo suteikti? Manau, yra kelios priežastys.

Pirma, mes nesuvokiame, ką mums reiškia Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Kadangi Viešpats buvo nekaltas, nepadaręs nuodėmės Dievo Sūnus, Jis mirė už mūsų, o ne už savo paties nuodėmes. Petras apie tai rašo: Jis ‘nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos‘. Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. „Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Jūs buvote tarsi klaidžiojančios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą (1 Pt 2, 22-25).

Jei Kristus mirė ne už savo, bet už žmonių nuodėmes, turime pripažinti, kad mes esame nusidėjėliai, ir Jis užnešė ant kryžiaus mūsų – konkrečiai mano - nuodėmes.

Mano nuodėmingumas ne tik nuvedė Kristų į mirtį, bet ir noriai dalyvavo Jį nukryžiuojant. Labai lengva pasmerkti minias, kurios prieš kelias dienas sveikino Jėzų kaip Karalių, o po to prašė Piloto Jį nukryžiuoti ir paleisti žmogžudį Barabą. Bet jei aš būčiau ten buvęs, būčiau taip pat šaukęs, kad Kristų nukryžiuotų.

Didžiausia problema, su kuria mes susiduriame, nėra abejonės Kristaus prisikėlimu ar faktu, kad „Jis gyvena“ šiandien. Didžiausia mūsų, kaip nusidėjėlių, problema, nenoras pripažinti, jog esame mirę savo nusikaltimais bei nuodėmėmis ir amžinai žuvę, būdami toli nuo Jo mirties ir prisikėlimo. Savo nuodėmėmis mes esame mirę, todėl Kristaus prisikėlimas mums yra gyvybiškai reikalinga tiesa (Ef 2, 1-10).

Antra, mes tinkamai nesuprantame prisikėlusio Jėzaus didybės, valdžios ir nuostabaus šventumo. Mes ne tik esame linkę neįvertinti savo padėties rimtumo, bet ir nesuvokiame Kristaus dabartinės padėties didybės, tyrumo ir valdžios. Mano drauge, noriu pakviesti perskaityti  Apreiškimo knygoje apaštalo Jono užrašytą prisikėlusio Kristaus apibūdinimą. Jei ir tai neįkvėps pamaldžios baimės dėl ateinančios Dievo rūstybės, neįkvėps niekas…

Trečia, mes nepriimame Jėzaus mirties ir prisikėlimo asmeniškai. Yra daug religingų netikinčių, kurie priėmė Kristaus prisikėlimą kaip tiesą moksliškai, bet nepriėmė to asmeniškai. Pateiksiu du biblinius pavyzdžius, kai žmonės priėmė Kristaus prisikėlimą asmeniškai.

Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje skaitome, jog per Sekmines bažnyčia pakrikštijama Šventąja Dvasia. Jeruzalėje susirinko didelė minia. Pasinaudodamas šia proga Petras paaiškino, jog šis Šventosios Dvasios jėgos pasireiškimas buvo dalis Joelio pranašystės išsipildymo. Ši pranašystė kalbėjo apie ateinančią „Viešpaties dieną“, kai Dievas teis savo žmonių nuodėmes. Petras paaiškino, jog Dvasios jėga buvo išlieta ant šių išrinktųjų todėl, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirusiųjų. Šį faktą liudijo tuščias kapas ir Senojo Testamento Raštai. Petras drąsiai skelbė, kad nors jie nukryžiavo Jėzų, bet Dievas buvo numatęs išgelbėti juos per Jo mirtį ir prikėlė savo Sūnų iš kapo. Paskutinis Petro sakinys buvo šis: Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote (Apd 2, 36).

Trumpai tariant, jie buvo kalti, kad atmetė ir nukryžiavo Jėzų, bet prikeldamas Kristų Dievas panaikino jų veiksmus ir įrodė, kad Jo Sūnus yra Mesijas (apie kurį Senajame Testamente rašoma, jog Jis neš nuodėmes) ir Viešpats, kuris ateis teisti, kaip pranašavo Joelis. Priimdami tai asmeniškai, daugelis išpažino nuodėmes ir patikėjo Kristumi, kaip savo Gelbėtoju (Apd 2, 37-41).

Saulius, vėliau vadinamas Pauliumi, taip pat asmeniškai susitiko su prisikėlusiu Jėzumi (Apd 9; 22; 26 skyr.).  Kai Kristus sustabdė Saulių pakeliui į Damaską, jis pripažino, jog Kristus yra Viešpats, pamatė savo nuodėmių bjaurumą, nors jos ir turėjo religinį pavidalą ir, išoriškai žiūrint, buvo girtinos žmonių akyse (Fil 3). Saulius atsivertė suvokęs savo nuodėmingumą ir Kristaus didybę bei jėgą.

Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra vienas reikšmingiausių įvykių istorijoje. Meldžiu, kad jūs, kaip tie žmonės Jeruzalėje Sekminių dieną (Apd 2), ir kaip Saulius (Apd 9), pripažintumėte savo nuodėmingumą, įvertintumėte savo padėties rimtumą, Dievo šventumą bei nuostabią Jo didybę, ir patikėtumėte Juo, kaip savo Gelbėtoju ir Viešpačiu. Raginu jus pasitikėti Juo, tikėti Jo mirtimi ir prisikėlimu ne tik protu ar žiūrint į tai moksliškai, bet priimti tai labai asmeniškai, nes tai yra vienintelis Dievo duotas kelias išsigelbėti.

Iš www.bible.org

vertė Vaidotas Kanaverskis

Šaltinis:www.btz.lt

Gėrėkis Viešpačiu ir Jis suteiks tau, ko geidžia tavo širdis. Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir jis veiks.

Jis padarys tavo teisumą kaip šviesą ir tavo teisybę kaip vidudienį! Isėkis Viešpatyje ir kantriai lauko Jo!“

Ps.37,3-6

Tikriausiai iš pažiūros esu visai nepanaši į veiklią moterį. Neretai bendradarbiavimo metu tenka susitikti su panašiai mąstančiais žmonėmis, aptarti bendrus projektus ir panašiai. Seniau sutrikdavau, bet dabar jau manęs jų reakcija: „Tai čia Jūs?“. Matyt mane įsivaizdavo visai kitaip:). Visi turime stereotipų ir įsivaizdavimų:).

O pastaruoju metu pasijaučiau lyg įsprausta į kampą, girdėdama tokius klausimus: „Kaip svetainė?“, „Ko nerašai?“, „Kodėl moterys nerašo?“ arba „Kodėl neišeini į lauką?“

Kažkaip, kai esi tiek užsiėmęs, kad vos randi laiko arbatos išgerti, o dažnai per rūpesčius ir maistas į burną nelenda, net nežinau ką atsakyti.  Atrodo, kad darau geriausia, ką galiu, ir, apskritai, viskas vyksta geriausiai, kaip tik įmanoma įsivaizduoti su mūsų turimomis galimybėmis bei finansais. Visgi pradėjau galvoti kuo gi aš užsiimu, jeigu nerašau ir į lauką neeinu?

Daugiausia, tikriausiai, bendrauju su mūsų grupės narėmis įvairiais klausimais ir dažniausiai ne darboreikalais… Negi apie reikalus kalbėsi, kai taip retai matomės:). Jeigu pastebėjote, į bendrus laiškus dažnai negauname atsako. Kartą apie tai kalbėjome su Jūrate: „jeigu asmeniškai rašytum, tai kaip ir supykti galėtum už tokį elgesį, o kai rašai grupei, visi jaučiasi turintys teisę neatsakyti. Tiesiog slepiasi minioje“.  Tačiau kaip tuomet jaustis tam, kuris rašo grupei, ragina?

Taigi, dažnokai susibendraujame ir su mūsų aktyviausiomis savanorėmis – Jūrate ir Vilma, pasideriname idėjas, pasiūlymus. Labai apgailestauju, kad ne tiek daug galiu padėti joms, tačiau antra vertus, jos ir be manęs puikiausiai tvarkosi. Be galo didžiuojuosi šiomis šauniomis pagalbininkėmis. Man jos  – kaip vanduo ištroškusiam:)

Kiekvieną savaitę stengiuosi jas pradžiuginti nauju tinklapio drabužiu, t.y. titulinio nuotraukomis. Taip pat bendrauju su „verslo partneriais“, trumpai atsakydama į jų laiškus, sudedu jų reklamines juosteles, kuriomis keičiamės tarp svetainių.

Pradėjau rašyti seimoms.lt grupės dienoraštį, kurį, pasirodė vesti ne taip jau paprasta, nes tokio aktyvaus judėjimo nelabai ir turime. Reikia pasukti galvą – kuo gi iš tiesų gyvename už šeimos ribų, už seimoms.lt svetaines administravimo ribų.

Didelę dalį laiko užima viso, platesnio projekto priežiūra, apimanti dalyvavimą visuomeninėje veikloje, kuri siejasi su šeimoms.lt vizija (įvairūs renginiai Seimo rūmuose, konferencijos, seminarai ir t.t.). Šiuo metu, kaip žinote,  prasidėjo kursai tėvams Šeimų universitete, kur mes su Evaldu moderuojame atvejus VU, SIM, PPT ir kitur.  Labai pamilome šią idėją ir visomis jėgomis skatiname iniciatyvą Lietuvos šeimų labui.

Krikščioniškame pasaulyje esu pakviesta prisidėti prie artėjančio Vilties festivalio organizavimo, taigi, dalyvauju  moterų komitete. Labai džiaugiuosi artėjančiu renginiu, nes jis yra prasmingas amžinybei. Tačiau laiko visgi atima dalyvavimas komiteto veikloje, idėjų generavimas, papildomi savanoriški darbai. Nepamirštu ir Ganytojo bei Bernardinų.

Tačiau rimtesnį rašymą iš ties esu atidėjusi, kol….tikriausiai kol Viešpats nepašauks. Manau, kad Jis leidęs, užsiimti šia veikla, mato, kad negaliu spėti visko viena. Todėl šaukia ne tik mane šiam darbui, o taip pat ir kiekvieną iš Jūsų:).

Kasdienines akimirkas saugau ir kaupiu  skaitmeninių nuotraukų pagalba. Atėjus laikui, būtinai visas aprašysiu. Dažniausiai rašau atėjus tam tikram specifiniam metui, kai dauguma žmonių būna užsiėmę atostogomis ar artėjančiomis šventėmis ir pan. Tuomet labiausiai trūksta rašinių. Tokiais momentais džiaugiuosi, kad vis dar turiu kuo pasidalinti ir užpildau spragas.

Na, kad ir šį savo laišką rašau nuo pat ryto, o už lango jau tamsu… Duona dar nekepta, drabužiai nepadžiaugti, o studijų dalykai net nepradėti…. Artėja kursinis ir egzai:)). Paulytei penktą dieną  laikosi aukšta temperatūra ( dar šiandien blaškausi ar vykti į ligoninę, ar išsikapstysime savo jėgomis). Vyresnieji laikosi puikiai, tik šiuo metu jiems labiausiai aktualus disciplinos klausimas  įvairiose srityse, taigi darbuojamės ties motyvacija ir paskatinimais.  Stengiamės įgyti daug naujų įgūdžių naujame name.  Vyrui  jo naujame versle nuolat reikalinga – pagalba darbe, o man tikrai malonu padėti, tačiau tai užima daug, labai labai daug laiko.

O ką atsakyti į klausimus, kuriuos taip dažnai užduoda pažįstami žmonės, taip ir nežinau. Manau, kad atsakymo neturiu. Negaliu pamokyti empatijos, mąstymo, supratimo ir priežasčių nagrinėjimo. Gal būt ir galėčiau, tačiau tai būtų atskiri saviugdos kursai tobulinant asmenybę:).

Turiu daug svajonių, susijusių su mūsų pūvančia visuomene, bet kiek jų išsipildys, priklausys nuo Viešpaties. Dėkoju Jam, kad čia, seimoms.lt portale, mes judame iš Jo malonės ir Jo raginamos. Kitaip užsisuktume savo gyvenime, ar ne? Vien tai, kad vis dar gyvuojame ir kas savaite bendromis jėgomis sugebame atnaujinti svetainę, jau yra didelis didelis Jo stebuklas. Tiesa, nespėjau papasakoti kaip gimė seimoms.lt:), na bet apie tai kitą kartą. Prisiminus pradžią visuomet įsikvepiu judėti toliau. Tikiuosi, kad suprasite kodėl nerašau tiek daug kaip anksčiau…ir labai viliuosi, kad dabar rašysite Jūs!

Su didžiausiais lūkesčiais, Nida